saulius vaitiekūnas

Saulius Vaitiekūnas (g. 1953) – atpažįstamas ir drauge visiškai nenuspėjamas menininkas, kurio kūrybinėje biografijoje neatsiejamai dera, rodos, visiškai skirtingos raiškos formos – juvelyrika, monumentalioji skulptūra bei konceptualios instaliacijos. Pačiam menininkui šie išraiškos būdai svarbūs kaip komunikacijos formos, kurių dėka galima nukreipti žmogaus mintį ar būseną asmeninės žemės link, bandant provokuoti esminius klausimus: „Kas esi?“, „kur eini?“, „kas yra tai?“
Viena pagrindinių kūrybos medžiagų – akmuo – S. Vaitiekūnui yra tapusi daugiau nei medžiaga, daiktu ar objektu. Būtent čia slypi šio menininko archajiškumas ir modernumas. Terra recognita – atpažinta žemė – tai kartu ir pirminė dieviškosios kūrybos substancija, ir kasdienė duona, ir egzistencinis klausimas, prie kurių per daugiau nei tris dešimtmečius trunkantį kūrybos kelią kūrėjas vis naujai sugrįžta. Tarp delnų vartydamas net ir mažiausią akmenėlį, S. Vaitiekūnas jame atpažįsta visatos sukūrimo stebuklą, atkartojamą čia ir dabar, o kartu ir savo paties sutvėrimo slėpinį.
Jūros bangų, smėlio, vėjo ir laiko nugludintas akmenėlis su skylute – kankinanti būtinybė – S. Vaitiekūnui virto daugiaprasmiu simboliu, kalbančiu apie laimę, žmogų, šviesą, gyvenimą, visatą... Kita vertus, metafizine užuomina menininkui tampa ir laikrodžių mechanizmai, plastikinės lėlės, diskiniai pjūklai ar žvejo tinklai – visi iš savo kasdienių reikšmių išlaisvinti ir naujam gyvenimui prikelti daiktai. Ir vis dėlto, akmuo su skylute šiam menininkui – esminis visa ko ženklas.
S. Vaitiekūnas – konceptualus menininkas. Jo sukurtų darbų kolekcijoje būta daug ko – archetipiniais simboliais išraižytų amuletų, gero kelio mojuojančių lyžių, 8 tonom lauko akmenų pabyrančios Žinios, kasdienės maldos ratą besukančių girnų akmenų, antrąjį tūkstantmetį kalančių laikrodžių dūžių, tyloje sustingusio orkestro, nesuskaičiuojama gausybe mechanizmų tiksinčios kolonos, nesibaigiančio „girios-jūros“ mūšio kovos atgarsių, votais „nusėtos“ mūsų namų Raudų sienos ar laimingų akmenėlių odės savam krantui. Apie ką visai tai? Vis apie tą patį – apie atpažintą žemę, kurią gali pavadinti sava ir apie save, mažą žemės grumstą, kaskart iš naujo save vis atpažįstantį šiame laike.
Neabejotinai S. Vaitiekūnas kuria savo laiku apie savo laiką. Jo darbuose gausu užuominų bei nuorodų į šiandien mūsų visuomenėje vykstančius procesus – politikos absurdiškumą, ekologijos grėsmę, emigracijos iššūkius. Jausdamas kasdienio gyvenimo pulsą menininkas atvirai artikuliuoja savo poziciją bei ore tvyrančias nuojautas tapdamas aktualiu ir savalaikiu.
Šio menininko unikalumas yra ir tas, kad kūryboje jam puikiai pavyksta derinti mažą su dideliu, asmeninius kūno ženklus su monumentaliais, savo dydžiu bei užmoju žiūrovą neretai pribloškiančiais darbais. Puikiausiu šio derinio pavyzdžiu yra tapusi jo įkurta galerija „Terra recognita“ – ištisus metus Vilniaus senamiestyje gyvuojanti ir nuolatos kintanti instaliacija. Tarp „ritualinių reikmenų“ čia savo vietą atranda ir monumentaliųjų darbų fragmentai, tampantys tos pačios S. Vaitiekūno atpažintos, prakalbintos ir jį patį kalbinančios žemės kūnu.
Gedimino Kajėno tekstas


Personalinės parodos

Grupinės parodos

Scenografija/ Meno mugės/ Apdovanojimai/ Simpoziumai/ Darbai viešose erdvėse